I) Starto vieta...keletas minučių po 15 val.
II) Legendų studijos - individualios
III)...kolektyvinės 

I) Pirmasis startuoja linksmasis "vabaliukas"
II,III) tuo tarpu atvyksta svečiai iš laikinosios bei tikrosios sostinių

I) negalėjau atsilaikyti prieš šio MB formas 
II) vienintelio motociklo startas...ir
III) ...sakyčiau velniškai aštrus 

I) vėlgi legendų studijos - šį kartą šeimyninės
II) žaliosios "Pergalės" startas
III) ir jos pirmieji šimtai metrų Dzūkijos šilų link

I,II) motociklininkas Linas veržliai rieda link pirmosios užduoties
III) ir pasitikslina ar tikrai teisingai

I,II) visai arti pirmosios užduoties įvykdymo - toliau teko keliauti pėsčiomis. Tiesa, taip buvo skubama, kad liko degti žibintas...
III) dalyviams buvo sugalvota visokiausių palengvinimų - kryptį žyminti rodyklė

I) nors ir nebuvo tikslo kuo greičiau apvažiuoti privalomų sustojimų vietas, greičiausias buvo Vazzzzzz'as "pilotuojamas" Dovydo
II) štai kokį "smulkų" daiktą reikėjo surasti pirmoje užduotyje 
III) ir greta buvusi, užduoties įvykdymui surasti būtina informacija.

I) viskas atliekama greitai, bet teisingai
II) horizonte pasirodęs ir su aplinka susiliejęs žaliasis ekipažas
III) atodūsio akimirka

štai ir vasariškiausias ekipažas

I) važiuojama toliau... link antrosios užduoties
II) štai kaip nulėkė... :-)

netrukus prie antrosios žymos: viskas puiku, nuotaika taip pat, tad belieka dumti pirmyn

I, II) dulkių debesis kėlė ir žalioji "Pergalė"
III) buvo ir sudėtingesnių ruožų

Tuo metu prie starto linijos vėluojantis ir šiokių tokių techninių keblumų turintis klubo prezidento ekipažas. Toliau pateikiamas originalus viso turo metu šio ekipažo patirtų nuotykių atpasakojimas. Pastaba: kalba netaisyta :-)))

"Toliau įvyko tai, kas patvirtina liaudies išmintį, kad išvykus nereikia grįžti namo ko nors pamiršto pasiimti. Antraip... patirsi įvairių nuotykių.  Šį kartą mano šturmanė Ieva namuose pamiršo akinius. Teko grįžti... Neilgai trukus, už kokių 200 m nuo namų Volga atsisakė važiuoti. Jausmas- lyg kas būtų išjungęs degimą. Va ir netikėk, žmogau, prietarais. 
Gerai, kad tuoj pat supratau, kas atsitiko- perdegė indukcinės ritės (babinos) papildoma varža. Namai netoli- pėsčiomis nuėjau, pasiėmiau bent 3 babinas . Čia dar į pagalbą atskubėjo Gediminas ir netrukus buvo išlėkta į trasą"

"Smagiai važiuodami pasiekėme pirmuosius orientacinius taškus- Einorus bei Nemunaitį. Toliau reikia nuvažiavus nurodytą atstumą sukti į kairę. Tai kiek apsunkina užduotį mūsų ekipažui, nes Volgoje neveikia kilometrų skaitiklis. Tačiau maža bėda- maždaug iš akies nustatę tinkamą atstumą kaip tik privažiavome posūkį. Sukame... Visi orientyrai sutampa- kelias sukasi dešiniau į mišką. Vadinasi, pataikėme ten, kur reikia (bent tuo metu tikrai buvome tuo įsitikinę :- )).
Toliau vėl iš akies matuojame atstumą (atrodo tai buvo 2,9 km). Dairomės kairėn orientyro- nuorodos į Didįjį Dzūkijos Akmenį. Jos nėra... Nusprendžiame, kad dar mažokai nuvažiavome. Kelias vis labiau veda į gūdų mišką. Privažiuojame sankryžą. Nei kairėn, nei dešinėn- legenda apie tai nieko nesako. Atstumas nuo Nemunaičio jau solidus. Mūsų apsispredimą, kad atsidūrėme per toli, dar patvirtina tokie požymiai, kaip beveik visai nebailūs miško žvėrys ir baigianti trūnyti kelio rodyklė, verčianti pasijusti labai nutolusiems nuo civilizacijos"

"Taigi, nuspredžiame, kad kažkaip pražiopsojome nuorodą į akmenį ir pasukame atgal. Labai įdėmiai stebime dešinę pusę - kurgi ta nuoroda? Neskubėdami vėl privažiuojame Nemunaitį 
Ką daryti? Tenka vėl apsisukti ir dar kartą spiginti akimis į jau mintinai išmoktą pakelę: "va, kuoliukas su užmautu plastikiniu buteliu", "čia tas pats pakelės kryželis", "mėtosi kažkokie pagaliai, gal tai konkurentų sunaikinta nuoroda" ir t.t. Vėl prasideda miškas. Vienintelis "reikiama kryptimi" vedantis keliukas pažymėtas ant pušies kadaruojančia geltona plastikine juosta. Visi nutaria, kad tai ir yra nuoroda ("koks čia orientacinis žygis, jei tai bus paprasta rodyklė su užrašu. Reikėjo iš karto prie šitos juostos sukti ). Pasukame ir sustojame pasidairyti. Tyrinėjame padangų žymes. Deja, ant žvyro ne ką teįžiūrėsi... Staiga ant kitos pušies pamatome dažais nupieštą rodyklę. Valio !!! Pasirodo, viskas teisingai, štai kaip suktai sužymėjo maršrutą Saulius. Važiuojame link akmens (turėtų būti netoli)"

"Tikimės tuoj pat privažiuoti Dzūkijos Puntuką. Sukinėjamės po mišką, keliukas siaurėja, išvažiuojam į laukus. Niekur nesimato legendoje nurodytos akmenų aikštelės..., bet kiekvienas didesnis negu kibiras akmuo (o jų čia netrūksta) kelia emocijas ir žadina viltis.  Laukuose keliai šakojasi, važiuojame labiau nuvažinėtais. Apninka abejonės...:-(  Pasivejame žingsniuojančius du vietinius "vadybininkus":
- Ar toli didysis akmuo?
- Oi toli, visai ne ty nuvažiavai  Akmuo in kitų pusį, Vangelonysna ... 
Toliau seka kelio nupasakojimas, iš kurio padariau išvadą, kad iš Nemunaičio išvažiavome ne ten, kur reikėjo. 
Grįžtame į iki skausmo pažįstamą žvyrkelį ir "vadybininkų" nurodytoje vietoje sukame į priešingą pusę, nei tikėjomės. Kelias- matomas, bet labiau simbolinis  Įvertindami savo patirtį ir vietinių gyventojų išmintį, labai apsidžiaugiame, pamatę ravinčią bulves moteriškę. Aišku, sustojame, ir išklausome labai išsamų instruktažą, kaip nuvykti prie akmens. Kaip orientyrai minimi "budynkai, kur gyvena viena boba", "dzidelis beržas" ir pan. Nurodymai baigiasi suteikiančiais vilties žodžiais: "nu, ty jau ūkinyko žemė, tai paklausit kelio..."

"Važiuojame pagal instruktažą. "Budynkų" nerandame, užtai sankryžų - sankryžėlių laukuose apstu.  Kažkaip atsiduriame gražiai prižiūrėtoje sodyboje: žolytė išpuoselėta, ant tvorų grėsmingi užrašai "Piktas šuo". Ir tikrai, įvažiavus į kiemą prisistato du keturkojai. Išlipti ir patikrinti, kuris iš jų piktas, neturime jokio noro...
Apsisukame ir vėl į keliukų raizgalynę. Tarp gražių beržynėlių ieškome "dzidelio" beržo. Ir štai - pagaliau !!! Toliau jau vėl galioja oficiali legenda - be vargo randame akmenų aikštelę, o netoliese - ir patį pirmojo kontrolės punkto sergėtoją - įspūdingą Dzūkijos miškų milžiną. (Smulkiau apie jį: http://lt.wikipedia.org/wiki/Didysis_Dz%C5%ABkijos_akmuo )"

"Užsiregistravę" skubame toliau. Dabar jau važiuojame tuo keliu, kuriuo turėjome atvažiuoti"

"Važiuojame nustatytu maršrutu. Nemunaitis (žvyrkelis, kad jį kur galas) Makniūnai, Ryliškės, Klepočių sankryža, Druskininkų kaimas. Sukame kairėn ir netrukus atsiduriame gražiame Netiesų miško pušyne. Čia, įpusėjus miško keliukui, turėtume rasti antrąjį kontrolės punktą. Vėl jungiame "asmeninius atstumo matuoklius", atidžiai dairomės  ir štai - dešinėje pusėje ant samanų ryškiausiai šviečia raidės DSTK. Atvykom, stojame... Šiek tiek nustembame, kad šalia nesimato priemonių, skirtų užsiregistruoti. Dairomės... Dėmesį patraukia tai, kad užrašas nupieštas kaip tik ties berželių juosta, besitęsiančia statmenai į mišką. Šiek tiek ja paėjus, už kokių 50 m. - žyma  - tais pačiais dažais nudažytas kuoliukas..."

"Bet ir čia nėra jokių registracijos reikmenų. Vėl atidžiai stebime aplinką.  Na, taip, to ir reikėjo tikėtis - nuo kuoliuko statmenai į dešinę tęsiasi ištisa linija žymų - šviežiai patašyta pušelių žievė, kur ne kur vėl tokie patys oranžiniais dažais dažyti kuoliukai. Reikia skubėti - bėgame pagal tas žymes kokius 150- 200 m. Linija baigiasi ant pušelės nupieštu kryžiumi. Vėl sukame aplink, ieškodami tolimesnės krypties, kuria einant rastume registracijos punktą."

"Tikri orientacininkai nepasiduoda !!! Netoli nuo kryžiaus buvo aptikta nugriuvusi pušelė, kurios kamienas tais pačiais dažais nudažytas punktyrine linija. "Šita tai jau tikrai kur nors nuves". Bet nuvedė... į krūvą senų šakų, kurioje nebent meška žiemai guolį galėtų įsitaisyti. Pasikapsčius toje krūvoje, nerandame jokių požymių, kad per paskutinius porą metų kas nors joje būtų bandęs slėpti registracijos priemones... Eilinį kartą - paieškos sukant aplinkui ir mintis: "nejaugi viskas taip sudėtinga?.. O gal viskas labai paprasta, tik mūsų ekipažas nesugeba susidoroti su užduotimi?
Patikriname versiją, kad punktyrų skaičius (o jų yra 12), reiškia atstumą iki reikiamo taško. Suskaičiavus 12 metrų - tuščia (net ir "meškos guolis" lieka už nugaros  ). O gal tai 120 metrų?  Pirmyn  Taip... Čia jau kuolas, kurio viršūnė dažyta kita spalva (kraujo spalvos dažai). Ant aplinkinių pušų pasimato dar tokios pat spalvos dažų brūkšnių. Šiek tiek kraupoka ir mistiška...Nelinksma...  Nusprendžiame grįžti prie Volgos, juo labiau, kad iš tos pusės jau sklinda nerimastingi šūksniai (Daiva likusi mašinoje pasakojo, kad raidės DSTK vienu momentu tikrai atrodė kaip LOST ("Dingę" ))"

Čia turiu įsiterpti į įtraukiantį nuotykių atpasakojimą: būdamas šio orientacinio turo sumanytojas galiu prisiekti visais šventaisiais, kad visi šie raudona spalva paženklinti medeliai ir pagaliukai buvo tikrų tikriausias sutapimas. O sutapimas su tuo, kad būtent ties ta vieta, belaukdamas atvykstančio "LOST" ekipažo(ruošiausi foto bei vaizdo sesijai, mat tinkama tam vieta) iš nuobodulio, o kartu ir su idėja nupiešiau tas DSTK raides... Nors turėjau tiek žalios, tiek geltonos, tiek ir raudonos spalvos dažų, kažkodėl pasirinkau raudoną... pastaroji ir buvo visa ko kaltininkė :-). Tęsiamas LOST, atsiprašau - DSTK prezidento nuotykių atpasakojimas:

"Grįžtame į mašiną ir riedame toliau. Vienas registracijos punktas neįveiktas... :-( Bet kas gi čia?!!!  Žalia linija skersai kelią!!!  O netoliese ant pušies - registracijos priemonės.  Stojame, registruojamės, važiuodami toliau ilgai aptarinėjame organizatoriaus klastingai paspęstas pinkles su netikrais orientyrais"

"Pervažiavus mišką viskas vyksta pagal legendą. Randame ir tokį svarbų orientyrą, kaip "natūralios rūdžių spalvos traktorius". Privažiuojame platų žvyruotą kelią - vėl tiksliai ten, kur mūsų laukia užrašas: "Varėnos rajonas". Čia legenda reikalauja privažiavus pasukti į dešinę. Kaip tik ten veda neitin platus ir naudojamas keliukas. Po neilgų svarstymų, kaip reikėtų suprasti žodį "privažiavus", sukame tuo keliuku.  Maždaug už kilometro turėtume rasti autobusų stotelę. Kadangi tokiais keliukais autobusai tikrai nevažinėja net Varėnos rajone, nusprendžiame, kad galimi 2 variantai:
1) keliukas išves į rimtesnį kelią;
2) be reikalo mes į jį pasukome  .
Nereikėjo važiuoti nė kilometro, kad įsitikintume antrojo varianto teisingumu. Keliukas baigiasi sodybos kieme, kur apsukdami "garbės ratą" svarstome, kiek tokių paklydėlių šiandien jau matė šių namų šeimininkai.  Grįžtame į platųjį žvyrkelį, sukame dešinėn link Merkinės"

"Trečiąjį kontrolės punktą randame lengvai ir be nuotykių. Vėliau parvažiavę į stovyklą ilgai stebėsimės, kad daugelio nuomone šis punktas buvo, neva, sunkiausiai surandamas"

Taigi, orientacinio sporto didmeistrių nuotykiai čia ir baigėsi. Pasakysiu, tik tiek, kad pastarasis ekipažas, be sustojimo prie Merkinės piliakalnio, užtruko... 4 val. Bet už tai kiek nuotykių :-)

Toliau:

I) pirmas startavęs, tačiau anaiptol ne pirmas prie II - osios užduoties linksmiausiai besišypsantis ekipažas
II) kūryba ant natūralaus pagrindo, belaukiant fotosesijai klubo prezidento ekipažo...tiesa, taip ir nesulaukto - prisiminkite kas nutiko dėl šios kūrybos... :-)))))
III) o čia jau prie upių tėvo - po rungčių etapo

I) puikus ir neatsiejamas derinys
II) po neilgos pertraukėlės kopiame Merkinės kalnu
III) ir toliau link poilsiavietės - dar likę apie 30 km.

I) "Gandrų gatvė" Pilvingių miestelyje - iš kur kilęs pavadinimas, manau, klausimų nekyla.
II) su vėjeliu ..
III) "tikiuosi jau netoli..." 

I) pamažu į tikslą
II) įdomu.. ką ten fotografuoja ??? 
III) ir vis tik - tai linksmiausias ekipažas - nepaneigsi

I) Pagaliau nustojo gausti varikliai - finišas!!! Bet net ir po beveik 100 km turo su užduotimis poilsiavietę pasiekėme greičiau nei tie, kurie dalyvavo miesto parade. Tad teko imtis darbo: kurti laužą, ruošti ugnį vakarienei ir t.t.
II) kažką renka...bet ne grybus :-) 
III) racionalus būdas įkurti šašlykinę - pirmiau įmeti pliauskas į didelį laužą, o po to jas sudedi ten kur reikia :-))

Darbas vijo darbą:
I) ruošiamas tinklas - teko truputį primegzti 
II) piešiamos aikštelės ribų linijos
III) ir ..išbandoma praktikoje

Tuo metu keletas senovinės technikos mylėtojų dalyvavo miesto parade:

O tuo metu poilsiavietėje:

I) visą dieną lydėjusi pakili nuotaika neblėso ir sulaukus vakaro
II) mane staiga užpuolė "piktas žvėris"...vos pavyko pasprukti 
III) tuo tarpu šeimininkė ramiausiai viską stebėjo ir džiūgavo augintinio laimėjimais :-)

Kai jau viskas buvo paruošta (čia tikrai sutapimas... :-)  ), prisijungė dalyvavusieji parade:
I) vedlys
II) vėsu ar ne, čia jau kitas klausimas. Visa esmė, kad stogas nuimamas :-) 
III) miela, bet iš prigimties liūdna Škoda - akivaizdu, kad ją kūręs dizainieris balansavo ant depresijos ribos... :-)

I) štai jis - orientacininkų elitas :-) - klubo prezidento ekipažas.
II) "sveiki žmonės...  mes taip seniai jus matėme....  "

I) ir paskutinieni ekipažai
II, III) vienas jų - jau matytas, bet žavus

I) draugiškai užkandžiavome ir laukėme...karštojo patiekalo 
II) ir jis laukė... 
III) o pastarasis žinojo, kad jo laukia... :-)

I) kiti "rūpinosi" miško gyventojais :-)
II) dar kiti bandė rasti kur pritaikyti rankoje laikomas "detales" po Volgos kapotu..... nerado 
III) treti ruošėsi miegoti

I) na, ir pradėjus temti, kai kurie dalyviai ruošėsi namolio
II) geltonasis vabaliukas taip pat išskrido miesto link

Toliau buvo paminėtas kiekvieno dalyvavusiojo orientaciniame važiavime nuopelnas, kuris, suprantama, neliko neįvertas

Garbė teko man atlikti šią procedūrą:

Antanas, nors ir nevažiavo, bet tikėjosi kažką gauti :-)

Ekipažas, nesupratęs, kad tai ne greičio lenktynės :-))) Suprantama atlikęs viską greičiausiai

Suspėjęs ir turą pravažiuoti, ir miesto parade sudalyvauti - EGIS (ir jo raktų pakabukas :-))

Vienintelis motociklu turą įveikęs ir tikrai daug dulkių gavęs - LINAS

Vienintelė dalyvė moteris - pagarba Jai

Visad smagiai nusiteikęs Alvydas Ž.

Čia jau nusikalstama būtų padovanoti ką nors ne geltoną :-) (geltonojo vabaliuko šeimininkas Irmantas)

Suprantama ir DSTK prezidentas, tris kart orientacinio sporto čempionas :-)) Raimondas

Vis tik sulaukė ir Antanas. Aišku, be priežasties tikrai to nebūtų nutikę, bet... birželio 13 - oji - "Antaninės"

Po linksmų diskusijų prie laužo ir ramaus poilsio gamtos prieglobstyje, išaušo rytas.

Prapliupęs lietus nesutrukdė išsivirti skanios sriubos:

Suprantama, reikia paragauti:

O po kavos visi išsiskirstė iki sekančio karto:

PABAIGA